BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

XXXIV skyrius

2009-11-14 parašė PinkOrange

- Hm… Gal ir verta? Nežinau net. Gali nueiti, pasižiūrėti… Net nežinau.

Mergina išlėkė iš kambario ir nubėgo pas brolį. Parodė jam skelbimą.

- Modelių agentūra?- tarsi nesupratęs paklausė Rolandas.

- Taip! Kaip manai - man verta eiti?

- Na, gal… Figūrą turi. Ir veidą. Bet juk žinai kokių ten šakalių reikia. Išvadins tave stora, nors šiaip esi labai plona. Bet jiems gi džiūsnų, anoreksikių reikia. Tik susigadinsi nuotaiką per juos.

- Na, nebūtinai. Gal netyčia tiksiu.

- Nežinau, gali bandyti. Kada čia bus?

- Už dviejų savaičių. Dar turiu laiko pasiruošti.

- Ką tu ruošiesi?

- Na, gal pasportuosiu šiek tiek. Nueisiu pas kosmetologę, veido odą pagražinti… Dar ką nors sugalvosiu.

- Tu esi tikra, kad nori ten patekti?

- Aišku noriu!

- Dabar tai tu, žinoma, kad nori. Bet tu juk neturi žalio supratimo, koks sunkus modelio darbas.

- Turi patirties?- nusijuokė Augustė.

- Nejuokinga. Pagalvok, kiek ant tavo veido makiažo dės. Tu nebeturėsi normalios odos. Taip pat turėsi pastoviai pozuoti. Podiumu vaikščiosi tik ant dvimetrinių aukštakulnių, susigadinsi kojas. Tau to reikia?

- Aš žinau visus tuos niuansus. Bet noriu pabandyti. Labai nepatiks, galėsiu mesti.

- Nemanyk, kad bus taip lengva. Geriau išvis net nepradėti.

- Na kodėl jūs visi taip nusistatę prieš tai? Visiškai manęs nepalaikote.. Eikit visi velniop!-supykusi trenkė durimis ir išėjo į savo kambarį. Paskambino Robertai. Papasakojo savo sumanymą. Ši turėjo visiškai kitokią nuomonę.

- Ačiū Dievui… Nors tu mane palaikai.

- Aš visada tave palaikau ir palaikysiu. Kad ir kokią beprotystę būtum sumąsčiusi. O šis tavo sumanymas labai geras. Tikrai eik ir bandyk!

Jai užteko draugės palaikymo, kad pasakytum visiems namiškiams, kad apsisprendė. Niekas iš jų pernelyg nesidžiaugė. Tai nervino Augustę. Bet tiek to. Ji dar įrodys jiems, kad buvo verta.

Per tas dvi savaites ji tikrai padarė viską, ką buvo žadėjusi. Sportavo daugiau, nuėjo pas kosmetologę. Kiekvieną dieną tepdavosi veido kaukes. Stiprino plaukus įvairias balzamais. Nusipirko naują, ypatingai ilginantį, blakstienų tušą. Juk turi ten visus priblokšti!

 

- Labas, Robi,- pasisveikino Augustė su drauge.

- Sveikas, Guste. Na, kaip nuotaika? Labai jaudiniesi?

- Šiek tiek. Bijau, kad netiksiu.

- Kodėl turėtum?

- Nežinau…

- Nežinai, vadinasi nėra priežasties dėl ko turėtum netikti. Ir iki šiol labai savimi pasitikėjai, kodėl dabar nustojai?

- Na, tiesiog negaliu patikėti, kad jau šiandien, po pamokų turėsiu eiti į atranką…

- Baik nervintis, viskas bus gerai! Be to, juk pasirodymo jokio nedarysi. Nebus kur suklysti. Tiesiog ateisi, parodysi save ir viskas. Ko čia bijoti?

- Bijau, kad nepriims.

- Na, kodėl? Juk tu turi puikią figūrą, dailų veidelį, gražius, ilgus plaukus… Ko dar reikia?

Roberta kaip begalėdama bandė palaikyti draugę. Atrodo, šiek tiek padėjo. Bet nervai Augustės vis tiek neapleido. Po pamokų draugės vėl susitiko.

- Na, pagaliau. Kur taip ilgai buvai?- paklausė Roberta.

- Anglistė užlaikė per pertrauką…

- M. Na, einam? Kelintą ten valandą reikia būti?

- 15 val. Dabar 14:15. Turim laiko. Einam į tualetą, pasidažysiu.

- Kam reikia? Ir taip gerai atrodai.

- Na, grožio niekada nebus per daug!

Augustė vėl (šiandien gal jau šeštą kartą) pasidažė, susišukavo ir nuėjo su drauge link rūbinių. Skara apsimuturiavo galvą, kad plaukai nesušaltų. Laikas bėgo labai greitai. Jos jau stovėjo prie modelių agentūros pastato dūrų.

- Na ką, einam į vidų?-ramiai paklausė Roberta.

- Lengva tau kalbėti… Nežinau, nebenoriu…

- Ką tu čia nusišneki?? Nebūk kvaila, einam!-nusitempė ji draugę už rankos į vidų.

 

Lygiai 16:00 draugės vėl susitiko mieste.

- Na, kaip? Pasakok viską!! Priėmė?

- Am…

- Kas yra?-sunerimusi paklausė Roberta.

- Manęs… paprašė, kad ryt ateičiau su tėvais pasirašyti sutarties!

- Rimtai??? Eik tu sau. Sveikinu,- apkabino ji draugę,- juk sakiau, kad priims! O kokia čia sutartis? Matyt, labai rimta ten viskas, kad sutartys reikalingos.

- Na, taip. Čia rimta agentūra. Važinėsime po užsienį, į Milaną ir visur kitur,-užsisvajojo mergina.

- Geras… Kaip aš tau pavydžiu…

- Tai ko pati nėjai?

- Baik tu, aš tikrai netikčiau. Be to, manęs nežavi modelio darbas.

- Tai ko tada pavydi?-nusijuokė Augustė.

- Na, kad važinėsi po užsienį! Ir šiaip, sėkmės pavydžiu,- juoku atsakė draugė.

- Bet vis dar negaliu patikėti, kad mane priėmė. Gal tai sapnas?

- Joks ne sapnas, tai pati tikriausia realybė! Tave priėmė ir tai visiškai nenuostabu!

Merginod dar kokią valandą paplepėjo ir išsikirstė namo. Namiškiams pranešė naujieną.

- Rimtai?- nustebo mama su tėčiu.

- Rimtai rimtai!

- Geras… Eik, Rolandui pasakyk.

-  Einu, einu,- mergina nubėjo į brolio kambarį,- mane priėmė!

- Rimtai?

- Taip, rimtai! Jau užkniso šiandien tą žodį kartoti.

- Na, tai sveikinu.

- Ačiū.

- Pasirodo, ten ne vien skeletai, aptraukti oda, reikalingi.

Augustė nusijuokė. Patenkinta nuėjo į davo kambarį. Reikėjo ruošti pamokas. Bet nesisekė. Ji visą vakarą svajojo apie būsimą modelio darbą: podiumą, fotosesiją, žurnalų viršelius…

Rodyk draugams

XXXIII skyrius

2009-11-10 parašė PinkOrange

- Kas yra? Guste?

- Negaliu patikėt… Tadas taikytis nori!

- Tadas???

- Taip! Kas jam užėjo?

- Neturiu žalio supratimo. O ką konkrečiai parašė?

- Gustuk mano, gailiuosi, kad išsiskyrėm. Tik praradęs tave, supratau, kad be tavęs negaliu. Aš tau atleidžiu viską, ką padarei. Norėčiau su tavim toliau draugauti…

- Chu…-sunkiai atsiduso Rolandas,- sudėtinga situacija… Nieko aš čia nesuprantu. Kaip jis galėjo taip greitai atleisti?

- Tikrai keista. Juk padariau nedovanotiną dalyką… Ypač kai jis toks jautrus, negalėtų atleisti.

- Bet kaip sakoma, kai myli - gali atleisti viską… Gal jis per daug tave myli, kad dėl to amžiams su tavim išsiskirtų?

- Gal… Bet aš jo nemyliu!

- Kaip tai nemyli?

- O tu ką - galvoji, kad myliu? Taigi negaliu vienu metu mylėti Tado ir Aurimo!

- Aš galvojau, kad taip gydaisi sužeistą širdį…

- Kokią dar sužeistą…

- Na gerai, tarkim tu jo nemyli. Bet juk mylėjai?

- Gal…

- Nesuprantu tavęs. Juk taip ėjai dėl jo iš proto anskčiau!

- Būtent - anskčiau.

- Bet negi meilė gali taip greit išgaruoti? Vadinasi, tai nebuvo meilė.

- Vadinasi, nebuvo. Su tuo žmogum tau gali tiesiog būti gera, bet tai nebūtinai bus meilė. Manau, geriausias būdas įsitikinti - išsiskirti su tuo žmogum. Jei jauti, kad be jo sunku gyventi - vadinas, tai meilė. O jei vienodai rodo… Tai tik laikina simpatija. Taip kaip man.

- Gal tu ir teisi.

- Ne gal, o teisi,- sukrizeno mergina.

- Turbūt turiu tik pritarimo teisę?-nusijuokė brolis.

- Kaip gi daugiau!- juokėsi Augustė,- ką man daryt? Ką jam atrašyt? Ar iš viso atrašyt?

- Net nežinau… Ar jis tau tikrai visiškai neberūpi, ir jei visą likusį gyvenimą jo nebepamatytum, nepergyventum?

- Tikrai ne. Jis sugebėjo sukelti man šleikštulį su savo kvailu drovumu ir nemokėjimu elgtis su merginomis. Jis tikrai ne man.

- Gerai, tada parašyk jam trumpai ir aiškiai - “Atsiprašau, mes pažįstami?” Parodyk, kad užmiršai jį. Amžiams.

- Gera mintis! Taip ir parašysiu,- pradėjo ji maigyti telefono klaviatūrą,- na va. Išsiunčiau. Tik gaila, kad po tiek laiko. Įtars, kad ilgai svarsčiau. Noriu, kad jis manytų, kad aš iškart supratau, kad jo daugiau akyse matyti nenoriu. Na bet, tiek to.

- Taip, svarbu, kad atsakei. O ar suvoki, kad jūs dar likusią dešimtą, o paskui ir vienuoliktą bei dvyliktą klases turėsite baigti vienoje mokykloje? Tu jį matysi kiekvieną mielą dieną. Negi likusius metus jo vengsi, apsimesi, kad nematai ar slapstysies? Tau pačiai bus nemalonu. O juk mokykla neturi būti kančia! Nemanai, kad jums reiktų susitaikyti ir likti draugais? Na, kad bent viens kitam į akis pažvegt galėtumėt.

- Nenoriu aš su juo taikytis… Eina jis velniop! Man nebus baisu jį susitikti. Ir dar specialiai kokią dieną pasikviesiu į mokyklą Aurimą, kad Tadas pamatytų, kad tikrai dėl jo nesėdžiu depresijoje.

- Na, daryk, kaip išmanai… Aš jau eisiu, reikia pamokas ruošti.

- Tiksliai, man irgi reikia.

Brolis nuėjo į savo kambarį, o Augustė persirengė ir sėdo prie pamokų. Gerai, kad jų šiandien visai nedaug. Viską padaro per valandą. Tada nueina į virtuvę pasidaryti arbatos. Mama nupirkusi kažkokio naujo skonio, reikia pabandyti. Mergina sėdasi prie stalo ir pasičiumpa pirmą po ranka pakliuvusį laikraštį. Šiaip laikraščių neskaito, bet dabar kas daugiau veikti.

Augustės akys užkliuvo už kažkokio skelbimo. Ji tyrinėjo jį gal 10 minučių, net pamiršusi apie arbatą.

- Mam?-sušuko mergina, įsiveržusi į svetainę,- imk, paskaityk!

Mama perskaitė skelbimą ir taip pat susidomėjusi, ilgai jį analizavo.

- Kaip manai, gal verta man pabandyti?..

Rodyk draugams

XXXII skyrius

2009-11-08 parašė PinkOrange

- Guste, kur taip ilgai buvai?

- Su Aurimu buvau susitikus…

- Eik tu! Rimtai? Ko tokia laiminga? Ką jūs ten veikėt, išdykėliai?- pradėjo sesę erzinti Rolandas.

- Baik, Roli!..-krizendama ir svaigdama iš laimės atsakė Augustė,- mes… na… jis man pasiūlė draugauti…

- Ir tu..?

- Sutikau.

- Tai šaunu! Sveikinu.

- Ačiū. Jis žiaaaauriai mielas…

- Taip, jis neblogas vaikinas. Tėra turėjęs vieną merginą, nes su ja draugavo rimtai. Trumpoms draugystėms neprasideda.

- Tai puiku! Aš irgi nemėgstu tokių draugysčių.

- Pati ta, kuri nemėgsta,- nusijuokė brolis.

- Labai juokinga,- staiga išgaravo visa Augustės laimė. Ji išėjo į savo kambarį.

Rolandas palietė skaudžiausią vietą. Taip, Augustė turėjo nemažai vaikinų. Tikslaus skaičiaus net nežino. Daugybė jų buvo: Ramūnas, Ignas, Justas, Mantas, Giedrius, Saulius, Povilas…Tadas… Visų net neprisimena. Bet draugystės nebuvo rimtos. Nebuvo ir nuoširdžios. Na, Tadas gal ir buvo nuoširdus, bet… Meilės niekada nebuvo. Ją vaikinai mėgdavo, nes ji buvo graži. Išties graži. Ji kartais net nemėgdavo to, nes nežinodavo ar vaikinai su ja draugauja dėl vidaus, ar dėl “prekinės išvaizdos”… Bet ji pati visada palikdavo vaikinus. Nes paprasčiausiai bijodavo būti palikta. Kai tik matydavo, kad vaikinui ji nors šiek tiek pabodo, iškart jį palikdavo. Be jokių skrupulų. Taip ji išvengdavo to jausmo. Jausmo būti paliktai… Vaikinus mėtydavo į kairę ir į dešinę. Keisdavo kaip kojines. Ne vienam jų turbūt sudaužė širdį. Ji to gailėjosi. Labai. Bet nieko negalėjo padaryti, negalėjo kitaip. Būti paliktai? Ne, tik ne tai.

Vis dėl to jai tai teko patirti. Tadas - pirmasis ją palikęs vaikinas. Ji tą vakarą išgyveno ne vien dėl to, kad nebeturi vaikino, o labiausiai dėl to, kad ją paliko. Ne ji, o ją paliko. Tą vakarą ji suprato, kad to gyvenime neišvengs. Todėl tiesiog nusispjovė ant visko. Neberūpėjo niekas. Net…

Augustė mintis nutraukė beldimas į duris.

- Kas?

- Aš… Galiu įeit?

- Mhm,- atsiduso mergina.

- Guste, nepyk. Nenorėjau aš tau visko priminti… Tiesog taip gavosi. Norėjau tik pajuokauti. Galvojau, kai tu tokia laiminga, bus juokinga ir tau. Bet jeigu sugebėjau tau pradanginti tokią laimę, matyt, tai tau daug skaudesnė tema, nei maniau. Atsiprašau.

- Viskas gerai…-atsisėdo mergina ant palangės ir žvelgį kažkur į tolį. Susikėlė kojas, jas apglėbė rankomis. Rolandas priėjo ir apkabino sesę. Ją visada tai ramindavo. Žmogus, kuris niekada tavęs neišduos ir nepaliks. Jo apkabinimas gražindavo jai ramybę.

- Ačiū…-sušnibždėjo Augustė. Ašara nuriedėjo skruostu.

- Kodėl verki?

- Nes… Na, tu juk žinau, dėl ko aš palikdavau visus vaikinus… Dėl tos prakeiktos baimės būti paliktai. Dabar, kai išsiskyrėm su Tadu, supratau, ką tai reiškia. Dabar, kai man Aurimas taip rūpi, man vėl ta pati baimė atsiranda. Roli, aš bijau…-dar viena ašara nusirito merginos skruostu,- nenoriu, kad jis mane paliktų.

- O kodėl turėtų? Juk kątik pradėjot draugauti. Be to, kaip minėjau, jis draugauja tik rimtai. O jei ir paliks kažkada… Turi suprasti, kad viskas yra laikina.

- Na, taip… Čia nieko nepakeisi.

- Ir be to, jei taip nervinsiesi, greičiau ir išsiskirsit. Reikia džiaugtis akimirka. Negalvoti nei apie praeitį, nei apie ateitį. Mylėti čia ir dabar.

- Tu teisus. Reikai mažiau “parintis”. Nes per nervus nepamatau daug gražių dalykų…

- Meilė - pats gražiausias. Mylėk Aurimą, ir jis mylės tave. Meilės negali laukti, ją reikia pačiam skleisti. Sakau iš patirties. Juk žinai, kaip skausmingai su savo pirmąja skyriausi…

- Na, taip…

- Bet tau juk dabar džiaugtis reikia! Ko čia liūdi? Nagi, eik, parašyk Aurimui. Parašyk, kad myli. Nelauk, kol jis pirmas tai padarys.

Mergina iškart pralinksmėjo. Tik brolis sugebėdavo pajusti ką jai reikia pasakyti, kad pasijustų geriau. Na, tai sugebėdavo ir Roberta. Bet brolis juk visada šalia. Augustė jau vadavosi iš jo glėbio ir ruošėsi šokti nuo palangės, kai išgirdo pyptelėjimą telefone.

 - O geras. Jis pats parašė, kaip tik tuom momentu, kai apie jį kalbėjom!

- Ką parašė? Jei ne paslaptis,-sukrizeno Rolandas.

- Valstybinė paslaptis, žinok,-susijuokė Augustė ir atsidarė žinutę,- parašė, kad…

- Kas yra?

- Ne… Negali būti…

Rodyk draugams

XXXI skyrius

2009-11-07 parašė PinkOrange

{Rascal Flatts - God Bless The Broken Road.mp3}

 

- Taip?

- Auguste, tu man… labai patinki. Labai labai. Taip labai, kad netgi susimąstau, gal daugiau nei patinki… Tu esi nuostabi. Ar norėtum su manimi draugauti?-paskutinius žodžius vaikinas iš susijaudinimo sušnibždėjo.

Mergina užuot atsakiusi, lūpomis švelniai prisilietė prie jo lūpų.

- Šitas atsakymas tinka?-saldžiai nusišypsojo.

- Labiau nei tinka,- nusijuokė vaikinas. Pabučiavo Augustę. Bučiavo saldžiai ir švelniai. Mergina vėl prisiminė ką reiškia pilve skraidantys drugeliai. Prisiminė ką reiškia nejausti žemės po kojomis. Ką reiškia jausti tą nuostabų jausmą…

- Aš myliu tave, Aurimai. Labai labai…

- Aš tave dar labiau…-vėl švelniai prisilietė prie jos lūpų. Kiek Augustė turėjo vaikinų, nei vienas šitaip nemokėjo bučiuotis. Taip švelniai. Jo lūpos buvo švelnios, lyg kūdikio. Kaip ji džiaugėsi, kad tada ėjo su broliu į miestą. Kitaip juk nebūtų sutikusi Aurimo.

- Pameni kai pirmą kartą susitikom? Na, kai Rolandui kažko iš tavęs reikėjo?,- vaikinui linktelėjus, pratęsė,- pamenu, tą dieną nenorėjau niekur eiti. Labai blogai jaučiausi. Rolis įkalbinėjo, bet niekaip nesutikau. Atnešė vaistų, pasijutau geriau ir sutikau su juo eiti. Pagalvok, jei nebūčiau sutikusi…

- Net bijau įsivaizduoti tai…-nusijuokė vaikinas,- bet tada, manau, tiesiog gyvenčiau kaip gyvenęs. Tik be mylimos merginos…

Vėl prasidėjo bučinių lavina. Pradėjo snigti. Snaigės tirpo ant jų galvų. Abu buvo be kepurių ir plaukai po truputį šlapo. Buvo gal 15 laipsnių šalčio. Bet jie to nejautė. Augustei patiko klausytis jo šnekant ir žiūrėti į jo iškvėptą orą, kuris garais kilo į viršų. Tai buvo tokia graži akimirka. Turbūt viena gražiausių kokia ji tik yra patyrusi… Nei su vienu vaikinu neturėjo tokių malonių akimirkų, kai niekas neberūpėdavo. Dabar taip buvo. Dingo visi rūpesčiai. Ji net pamiršo, kad pasaulyje egzistuoja ne vien ji ir Aurimas. Bet jai dabar egzistavo tik jis. Niekas daugiau.

- Kodėl tu toks mielas?-koketiškai nusijuokusi, paklausė Augustė.

- Gal todėl, kad tu pati mieliausia būtybė pasaulyje…-atsakė bučiniu vaikinas.

- Meluoji…-juokėsi mergina.

- Nė trupučio,- juokėsi vaikinas,- kaip man tau įrodyti?

- Nežinau…-flirtavo mergina, pirštais glostydama jo veidą.

- Mmm… Kaip gera..,- net užsimerkė iš malonumo vaikinas. Pabučiavo merginą. Dar kartą. Paskui dar kartą. Ir tada dar begalybę kartų…

- Turbūt man niekada nebus gana,- nusijuokė Aurimas.

- Dėl manęs tai, galime čia nakvoti,- nusijuokė Augustė.

- Bet kur. Kad tik su tavim…

- Nenoriu grįžti namo. Visiškai nenoriu…

- Aš irgi, visiškai nenoriu. Negaliu taip paprastai imti tavęs ir paleisti. Atradau tokį lobį, baisu, kad jis nedingtų…-nusišypsojo vaikinas,- niekada anksčiau taip nesijaučiau. Niekada. Dar taip nebuvo, kad šitaip niekas aplinkui neberūpėtų. Ir niekada nejutau drugelių pilve… Pradėjau netgi tuo netikėti. Maniau, kad tai neįmanoma. Kad tikros meilės nėra. Bet pasirodo, klydau…

- Aš lygiai taip pat maniau. Na, tų drugelių turėjau. Bet retai. O kai myli žmogų, juk jie pastoviai skraido tavo pilve, ar ne? Dabar tai jaučiu.

Jie vėl pagavo vienas kito lūpas.

- Beje, ar pastebėjai, kad mūsų abiejų vardai iš A raidės?

- Rimtai, net neatkreipiau dėmesio…

- Augustė ir Aurimas. Nuostabus derinys…

- O taip…

Rodyk draugams

XXX skyrius

2009-11-05 parašė PinkOrange

- Na viskas, Guste. Gana! Nebedažyk tiek tų lūpų. Jis nenorės su tavim bučiuotis,- nusijuokė Renata.

- Nepavydėk…-sukrizeno Augustė.

- Rimtai, tiek daug blizgesio nereikia,- pritarė Kristina.

- Na gerai, jau gerai.

- Dar blakstienas truputį padažyk.

- Gerai. Na va, jau visai neblogai atrodau,-patenkinta žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje,- kaip manot?

- Tu visada gerai atrodai. Viskas, einam. Mirštu iš bado.

- Na, aš tai nieko negaliu dabar valgyti!

- Kaip nori. O kada jis atvažiuos?

- Nežinau. Laukia autobuso.

- M. O kiek kažin užtruksit?

- Neįsivaizduoju. Galiu nė negrįžti… Eikit sau, panos, kaip bijau!

- Ko? Nuo kada tu vaikinų bijai?

- Taip, juk visuomet tokia drąsi būdavai!

- Jūs teisios. Nežinau, kas man užėjo.

- Be to, jis tave jau matė. Gali neabejoti, kad esi jam graži. Kitaip juk nenorėtų su tavim susitikti, ar ne?

- Na, tikriausiai. O, parašė! Jau įsėdo į autobusą… Gerai, aš tada jau leidžiuosi į pirmą aukštą.

- Gerai, sėkmės tau! Ir būtinai parašyk, kaip sekėsi, jei netyčia negrįžtum!- atsisveikino su ja draugės.

- Gerai, ačiū. Iki.

Visa virpėdama nusileido laiptais į pirmą aukštą ir pasuko link įėjimo. Bet staiga sustojo. Pagalvojo, kad kvailai pasirodys, jei lauks jo kaip šuniukas. Geriau eis į kokią parduotuvę, tegu jis pas ją ateina. Mergina vėl pakilo į antrą aukštą ir pasuko į vieną brangesnių drabužių parduotuvių. Parašė Aurimui, kur ji yra.

“gerai,atejnu ;]”

O Dieve… Jis ateina! Čia ir dabar! Augustės širdis pradėjo smarkiau plakti. Kaip ji nekentė to jaudulio! Toliau apsimetė apžiūrinėjanti drabužius, žinoma, pačius brangiausius. Sustojo ties vienais įdomiais džinsais. Pajuto už savęs vyriškus kvepalus.

- Labas, Auguste!

- Sveikas, Aurimai,- nusišypsojo ji. Vaikinas apkabino ją.

- Ko ieškai?-pasiteiravo jis.

- Am… Džinsų. Šitie jau atsibodę,- parodė merginą į prieš dvi savaites pirktus džinsus.

- Sakai, atsibodę? Jie juk visai nauji! Be to, madingi.

- Na, gal man ir nereikia tų naujų džinsų,-nusijuokė mergina,- be to, ne džinsų ieškoti čia atėjom.

- O taip, gal einam į kokią kavinę?- pasiūlė Aurimas.

- Am… Kad aš neturiu daug pinigų.

- Tai aš vaišinu!

- Ne, baik tu… Nenoriu, kad už mane mokėtum jau po pirmojo susitikimo.

- Bet tai jau antrasis,- juokdamasis priminė jai vaikinas.

- Na, taip,- nusijuokė ir mergina,- bet nenoriu dabar sėdėti kavinėje. Einam gal į lauką?

- Į lauką? Tau nešalta?

- Ne, man patinka, kai šalta.

- Oho, kaip įdomu,- nusišypsojo vaikinas,- na gerai, einam.

Jiedu nuėjo iki stotelės, nuvažiavo į centrą ir vaikštinėjo pagrindine gatve. Kalbėjosi, juokavo, flirtavo. Jiems buvo apie ką šnekėtis, nebuvo nemalonių pauzių. Gal todėl, kad Aurimas visada turėjo ką pasakyti. Tai žavėjo Augustę. Dar su jokiu vaikinu jai nebuvo taip lengva kalbėtis. Kaip bus toliau niekas nežino…

Merginai galvojant, Aurimas irgi kovojo su mintimis. Labai norėjo nors paimti Augustei už rankos. Tačiau nedrįso. Ne todėl, kad būtų bijojęs, o todėl, kad nežino kaip ji į tai sureaguotų. Jam reikėjo kažkokios progos, kad galėtų “netyčia” paimti jos ranką.

Ir visai netyčia, tokia proga pasitaikė. Jiedu priėjo parką, kuris turėjo bortelius, maždaug iki kelių. Jiems buvo labai linksma nuotaika, todėl mergina užsilipo ant to bortelio ir bandė išlaikyti pusiausvyrą. Tada Aurimas ištiesė jai ranką. Jiedu kvailiojo visame parke tol, kol Augustė neapėjo visų įmanomų bortelių. Tada vaikinas nukėlė merginą nuo pakilimo. Bet nenuleido ant žemės.

- Kokia tu lengva,- nusijuokė jis.

- Priimsiu kaip komplimentą,- nusijuokė ir ji. Vaikinas galų gale nuleido ją ant žemės. Jiedu pradėjo sniego karą! Juokėsi ir voliojosi sniege kaip maži vaikai, kol liki šlapi iki paskutinio siūlelio…

Staiga jis sustojo. Žvelgdamas jai į akis tarė:

- Auguste… Aš noriu tau kaiką pasakyti…

Rodyk draugams

XXIX skyrius

2009-11-04 parašė PinkOrange

- Sveika, Guste! Padarei matematiką?

- Laba. Padariau, štai imk.

- Ačiū!

- Nėr už ką…- mergina atidavė savo sąsiuvinį klasiokei ir nuėjo prie likusių.

- Guste, girdėjai naujienas?- iškart prie jos pribėgo Renata.

- Kokias?

- Na, kad ryt nėra nei chemijos, nei fizikos!!

- Eik tu sau! Rimtai??

- Rimtai rimtai! Fizikė susirgo, o chemikė kažkur išvažiuoja.

- Tai smagu! Bet turėsim du langus. Reiks persikelti lietuvių su anglų.

- Na, taip. Reiks, negi lauksim dvi pamokas? Klausyk, gal dabar einam? Iš anksto paprašytume.

- Bet juk tik rytoj… Dar turime laiko.

- Tai geriau dabar nueinam, kad mokytojos spėtų susiplanuoti.

- Na, gal tu ir teisi. Gerai, einam.

Merginos nuėjo koridoriumi.

- Pas kurią pirmą einame?

- Gal pas lituanistę? Jos juk pamokos šiandien neturime. O anglų bus, pasitarsim tada.

- Gerai. 

Merginos nuėjusios pas lietuvių kalbos mokytoją, bandė prašyti, kad atkeltų jų pamoką iš penktos į trečią.

- Na, aš nežinau, merginos. Man vienuoliktokai pamoką turi. 11 f. Juk suprantat, kad negaliu pravesti pamokos skirtingoms klasės. Jei dar būtų kiti dešimtokai… Na, nebent galėtume su jumis eiti į skaityklą. Pabandyčiau pravesti pamoką, vaikščiodama per kabinetus. Bet dar nesu tikra. Ateikite rytoj, prieš pamoką.

- Gerai. Ačiū, mokytoja. Viso gero.

- Viso, panelės.

Draugės patenkintos grįžo prie klasiokų ir pranešė jiems gerą naujieną.

- Kaip gerai, viena pamoka mažiau! Bet turėtų būti dviem mažiau. Dar liko anglų. Mūsų mokytoja turėtų sujungti mus su kokia kita klase. O jūsų pogrupį?- kreipėsi Laura klasiokes iš kitos anglų grupės. 

- Na, mūsiškė labai bjauri ir kategoriška. Manau, mums teks laukti.

- Na, išsiprašysit gal, kaip nors.

- Nežinau, bandysim.

Praėjus dviems pamokos, visi nuėjo į lietuvių. Po jos, nuėjo pas savo anglų mokytojas. Pirmąjį anglų pogrupį išleido. Kaip ir buvo tikėtasi. O antrojo… Mokytojos nebuvo. Nuėję pasižiūrėti į pamokų tvarkaraštį, pamatė, kad ji ateina tik į jų t.y. šeštą pamoką. O dabar tik trys baigėsi! Ką daryti? Negi laukti dvi pamokas?

- Ką darom? Bėgam?- pasiūlė viena iš LŽV.

- Turbūt teks. Beprotybė laukti dvi pamokas. Aš vos vieną išlaukiu. Juk kiek gražaus laiko mes prarasim. Nesąmonė.

- Na, taip. Bet bėgam visi! Jurga, ir tu!-kreipėsi Mantas (vienas iš klasės lyderių) į klasės “moksliukę”,- juk kitaip mes visi kentėsim. O jei visi bėgsim, nei vienam nieko nebus.

- Na, nežinau… Aš nebėginėju iš pamokų.

- Bet, Jurga, negi tu žadi laukti dvi pamokas?

- Na, teks. Padarysiu rytojaus namų darbus.

- Tikrai tikrai lieki?

- Taip.

- Bet tada sakyk mokytojai…

- Žinau,- nutraukė jį Jurgita,- ne tokia kvaila esu.

- Aš taip nesakiau…

- Žinau, žinau,-nusijuokė ji.

Staiga prisistatė Edvinas, vienas iš klasės “kietuolių”, kurio daug kas nemėgo. Jis tiesiog buvo per daug pasikėlęs ir draugavo tik su savo “išrinktaisias”.

- Jurga, tu nebėgi?

- Ne.

- Tu kvaila ar ką? Pasakiau bėgam, vadinasi - bėgam. Kas neaišku?

- Aš…

- Tu asile, nevadink jos kvaila! Prieš tai pasižiūrėk į save,- puolė merginos ginti Mantas.

- Oho… Riteris atsirado,- pašaipiai nusijuokė Edvinas,- neaiškink man, ką daryti, gerai?

- O tu nevadink kitų savo sinonimais, gerai?-pašaipa jam atsakė vaikinas. Edvinas jį stumtelėjo. Atrodė, kad prasidės muštynės… Tačiau tarp jų įsiterpė kitas klasiokas ir išskyrė juos.

Po kiek laiko visi išėjo namo. Kitaip tariant, pabėgo. Mantas liko su Jurga.

- Viskas gerai?

- Taip… Ačiū tau…

- Nerą už ką.

- Mantai, kodėl mane apgynei?

- Am…-suglumo vaikinas,- jis neturi teisės visų vadinti kvailiais. Nors pats toks yra.

- M. Na gerai, aš jau eisiu tada. Pagalvosiu ką veikti.

- Am… Jurga, nenori su manim pasivaikščioti tas dvi pamokas?

- Na… Taip, galėtume.

- Tai gerai,- nusišypsojo vaikinas,- eime į rūbinę.

- Eime.

 

- Klausykit, panos, jums neatrodo, kad Mantas įsižiūrėjęs Jurgą?- kreipėsi Kristina į Augustę su Renata, joms nuvažiavus į “Akropolį”.

- Baik tu!-atsakė Augustė,- Mantas juk toks aktyvus, mėgstantis vakarėlius, nenustygstantis vietoje. O Jurga… Visiška jo priešingybė. Ji, žinoma, labai miela ir draugiška, tačiau ne Mantui.

- Bet sakoma, priešingybės traukia,- įsiterpė Renata.

- Na, gal… Bet nemanau. Mantas juk draugauja su kitokiomis merginomis…

- Bet ar jūs pastebėjot tokį faktą- jis nuo pat devintos klasės, na nuo tada, kad Jurga pas mus atėjo, neturėjo nei vienos merginos? Tai neatrodo keista?

- Keistoka. Bet gal tiesiog subrendo? Atsibodo keisti merginas kaip kojines… Be to, iki šiandienos nepastebėjau, kad būtų rodęs dėmesį Jurgai.

- O gal tiesiog nebuvo progos? Jis nenorėjo išsiduoti, laukė tinkamos progos, kad niekas nieko neįtartų.

- Bet jau labai daug laiko praėjo… Būtų tikrai kažką sugalvojęs anskčiau.

- Na, būtų. Bet žinot kaip man atrodo? Ji jam patinka, bet jis nenorėtų su ja draugauti. Jiems būtų per sunku. Jų gyvenimo būdai ypatingai sunkaus suderinamumo. Ir manau, kad Mantas tai supranta. Dėl to nieko nedaro.

- Gal…

Merginos diskutavo ilgai apie Mantą su Jurgita. Klasėje jie neturėjo nei vienos porelės. Jie galėtų būti pirmoji. Iš tikro gražiai kartu atrodytų.

Tuo tarpu Augustė svajojo apie Aurimą. Išsiuntė jam žinutę:

“labukas.ka weiki?;]”

Stebėtinai greit sulaukė jo atsakymo.

“sveikute.;]ejnu i stotele, vaziuosiu link akro. pamokos bajges anksti. o tju ka weiki?;]”

“as akre! gal nori susitikt?;]”

“gera mintis;] na, tada kaj ilipsiu i autika, parasysiu tau ;]]”

“oky;]”

Augustė net pati nesuprato, kad išdrįso pasiūlyti jam susitikti. Taip pat nesuprato, kaip jis taip greit sutiko!

- Panos, kaip aš atrodau??? Einam greičiau, man reikia pasidažyti!

 

Rodyk draugams

XXVIII skyrius

2009-11-01 parašė PinkOrange

Ta daina buvo tarsi atsakymas į klausimą. Jau per vėlu atsiprašyti… Ji nieko nepakeis. Net nedėjo į tai vilčių. Tebūnie kaip yra.

 

.Sausis.

- Sveika, Guste! Kaip atostogos? Kaip naujus metus atšventei?

- Labas, Kriste! Na, šiek tiek pailsėjau. O naujuosius tai sutikau su šeima, nieko ypatingo. O kaip tau sekėsi?

- Na, aš tai gana linksmai švenčiau. Pusseserė pakvietė atvažiuoti pas ją, už miesto. Ten buvo daug jos draugų, tarp jų ir neblogų vaikinukų… Labai linksmas vakarėlis buvo. O šiaip atostogų trūko. Na, nors vienos papildomos dienos. Jaučiu, kad būtų tada užtekę. O dabar zysiu iki pat velykinų atostogų,- nusijuokė Kristina. Tuo tarpu susirinko ir kitos klasiokės. Visos dalinosi atostogų įspūdžiais.

Skambutis!

- Na ką, ir vėl prasideda pamokos. Kontroliniai, testai, atsiskaitymai…-atsiduso viena Renata.

- O taip…-pritarė jai kitos klasiokės.

Pamokos slinko vėžlio greičiu. Nenuostabu, juk pirma diena po atostogų. Niekas nenori mokytis.

- Siaubas, kokios sunkios pirmosios pamokos…-atsiduso Neringa, išėjusi iš klasės,- beširdžiai tie mokytojai.

- Tai jau tikrai. Visai mūsų nepagaili…-pritarė jai Augustė,- gal nori kavos?

- Mielai, einam.

Merginos pasuko link valgyklos. Lipo laiptais į pirmą aukštą. Staiga Augustė suklupo ir būtų tikrai nubildėjusi nuo laiptų, jei Neringa nebūtų pačiupusi jos rankos.

- Guste, atsargiai! Į ką ten taip užsižiūrėjai?

- Į… Ne, negali būti… Man pasivaideno…-tarsi sau pasakojo mergina,- į nieką. Viskas gerai, einam.

Klasiokės nuėjusios į valgyklą nusipirko kavos ir atsisėdo prie staliuko, stovinčio prie sienos. Augustė atsirėmė į sieną ir lengviau atsiduso.

- Kas tau yra? Kažkokia keista tu šiandien.

- Ne, nieko man nėra. Nekreipk dėmesio. Šiaip, poaatostoginė depresija,- abi merginos nusijuokė.

- Iš tikrųjų. Jau nuo dabar laukiu kitų atostogų…

- Aš irgi. Atsibodo.

Draugės išgėrė kavą ir pasuko link sekančios pamokos kabineto.

- Einam į tualetą?

- Negaliu, man reikia namų darbus nusirašyt. Šiandien juk tikrins,-priminė jai Neringa.

- Tiksliai, buvau pamiršusi. Gerai, kad padariau. Na, tai aš einu viena.

- Gerai.

Augustė pasuko už kampo ir sustojo. Jai nepasivaideno, priešais ją stovėjo Dovydas.

- K-ką tu čia v-veiki?- vos išlemeno mergina.

- Aš? Aš čia mokausi,- nusišypsojo vaikinas.

- Tu? Nuo kada?-piktu balsu klausinėjo Augustė.

- Nuo šio pusmečio. Mane priėmė.

- Kaip tave galėjo priimti??

- Paprastai. Moku pavaidinti nuksriaustąjį. Pripasakojau direktoriui apie savo neva nedraugišką klasę. Jis mane ir priėmė. O tu, manau, supranti, kad priežastis tikrai ne ta.

- Jei manai, kad taip lengviau mane pasieksi, tai tu labai klysti. Nepyk, bet tu čia be reikalo atėjai. Geros dienos,-pašaipiai tarė mergina ir apsisuko. Vaikinas čiupo ją už rankos.

- Ne, nemanau, kad taip tave lengvai pasieksiu. Bet kad pasieksiu, tai esu tikras. Kai turiu tikslą, visada jo siekiu. Ir visada pasiekiu, nes nemoku nuleisti rankų,- šnibždėjo jai Dovydas. Augustė nenorėjo jo eilinį kartą aprėkti. Ji tą akimirką susižavėjo juo. Jo tvirtu charakteriu. Jo ryžtu. Bet tik tai akimirkai! Susivokė, kad tas tikslo siekimas susijęs su ja. Ir tai nieko gero nežada.

- Klausykis, nesiruošiu aš čia klausytis tavo namuose repetuotų litanijų, man reikia eiti,- išsivadavo iš jo rankų ir pasuko link pamokos. Jis dar kažką sakė jai, bet ji nesiklausė.

Siaubas… O ji mokykloje jausdavosi taip gerai… Na, iki kol su Tadu neišsiskyrė. Dabar šiek tiek nemalonu jį susitikti. Bet ji neišsiduoda. Apsimeta, kad jo nemato ir tiek. Dabar das vienas atsirado, kurio nenorės susitikti! Dviguba nemalonumas. Puikumėlis…

Parėjusi namo, Augustė numetė rankinę ant lovos ir čiupo į rankas mobilųjį telefoną. Kaip ir tikėjosi, rado sms žinutę.

“labukas :) kaip snd mokykloj sekes? ;) beje, vakar uzmigau apie tawe galwodamas ;*” 

Ją kiekvieną kartą pamalonindavo Aurimo žinutės. Tokios mielos ir paprastos. Jis tiksliai žino, kada jai baigiasi pamokos ir kiek laiko užtrunka, kol pareina į namus. Tada parašo jai žinutę. Kaip ji norėtų su juo draugauti… Gaila, kad jis kitoje mokykloje mokosi. Galėtų Tadui, o dabar ir Dovydui, parodyti, kad nedepresuoja ir turi naują vaikiną.

“sveikas.sekesi gana neblogaj, tik biski kankino mokytojaj kajp pirma diena…o tau kajp? ;) as irgi apie tawe galvojau…iki kol uzmigau :)*”

Ir taip prasidėjo sms maratonas. Prasirašinėjusi apie valandą, prisiminė, kad egzistuoja ne vien telefonas ir Aurimas, o ir namų darbai. Teko trumpam atsisveikinti su juo ir sėsti prie pamokų.

Rodyk draugams

XXVII skyrius

2009-11-01 parašė PinkOrange

- Jis sugriovė mano gyvenimą.

- Na, nėra taip jau blogai…

- Kaip tai nėra? Jis iš manęs atėmė Tadą! O jis man neatleis…

- Pireš penkias minutes tau tai nerūpėjo.

- Nebesusigaudau aš savyje…-susiėmė mergina rankomis galvą,- leisk man pabūti vienai.

- Gerai.

Mergina įsikniaubė į pagalves ir pravirko. Šiek tiek palengvėjo. Bet nedaug. Pyktis neatlėgo. Jai nebuvo skaudu. Ji labai nepergyveno dėl Tado. Bet vis tiek negalėjo atleisti Dovydui. Ne vien dėl savo vaikino, tiksliau buvusio vaikino. Bet dar ir dėl to, kaip šis su ja pasielgė per tą nelemtą gimtadienį. Nuo tada pasikeitė jos gyvenimas. Ją graužia sąžinė, kamuoja nerimas, nėra nuotaikos - viskas per Dovydą. Ji jam niekada neatleis. 

- Guste, kaip jauties? Gal nori su manim iki centro?- paklausė Rolandas, įkišęs galvą pro duris.

- Ko ten? 

- Susitinku su vienu draugu, jis man turi perduoti vieną diską. O tada reikia man nueiti pasidaryti nuotraukų. Nenoriu vienas eiti, eini kartu? Nagi, juk nėra taip blogai. Ne taip, kaip praeitą kartą.

- Gerai, gerai. Duok ranką, neatsistoju.

Brolis padėjo Augustei atsistoti ir palydėjo į vonią. Mergina per pusvalandį susiruošė ir išėjo. 

Centre Rolandas pamojo kažkokiam vaikinui ir pasuko link jo. Jiedu pasisveikino.

- O, sveika. Aš Aurimas,- ištiesė vaikinas ranką Augustei.

- Labas, aš Augustė,- paspaudė jam ranką,- malonu.

- Man irgi,- nusišypsojo vaikinas. Nuostabiai nusišypsojo. Jo šypsena kerinti. Tai pastebėjo Augustė. Ir pats vaikinas ne prastenis. Labai gražus. Mielas.

- Tai va, Roli, čia tas diskas. Perrašiau tuos du filmus, ano neleido. Ir įkėliau tos programos failą, kur prašei.

- A, gerai. Ačiū.

- Nėr už ką. Tai kur keliaujat?

- Eisim dabar nuotraukų pasidaryti. Noriu padovanoti Dovilei porą nuotraukų, kur mes kartu. Jos gimtadienis greit.

- A, tai gana originali dovana. Turėtų patikti.

- Na, tikiuosi patiks. Gerai, mes jau eisim. Iki, Auri,- paspaudė vaikinai vienas kitam ranką.

- Iki. Iki, Auguste,- nusišypsojo jis merginai.

- Iki…-šypsena atsakė ji.

- Kas jis toks?- jiems nuėjus, paklausė Augustė brolio.

- Ta prasme?

- Na, draugas tavo?

- Na, kaip matei,- nusijuokė vaikinas.

- Bet ne iš mūsų mokyklos? 

- Na ne. O ko taip domiesi? Patiko jis tau?-sukrizeno brolis.

- Visai ne. Tiesiog kai sutinku naują, mėgstu nors šį tą apie jį sužinoti.

- Mhm. Kurgi ne,-nusijuokė Rolandas.

- Baik, nenervink.

- Gerai gerai, pikčiurna..

Jiedu nuėjo į foto studiją ir padavė kortelę su nuotraukomis darbuotojui.

- Kada būtų nuotraukos?- pasiteiravo vaikinas.

- Šiaip būtų rytoj. Bet kad nėra klientų šiandien, tai galime iškart padaryti. Per kokią valandą.

- Gerai, ateisim tada už valandos.

Jiedu išėjo iš foto studijos ir patraukė link parduotuvių.

- Ką veikiam?

- Nežinau, o ką nori?

- Jėgų man nėra vaikštinėti. Einam gal į kokią kavinę?

- Pinigų turi?

- Ne…-sukrizeno mergina ir viltingai pasižiūrėjo į brolį.

- Guste! Visus mano kišenpinigius baigi atimti.

- Na ar gaila tau sesei?

- Ach… Gerai, jau gerai.

- Koks tu geras…-paerzino jį sesė.

- Baik, o tai nemokėsiu už tave. Eisi indų plaut už tai.

- Gerai, kapitone, tyliu.

Rolandas niekaip negali atsisakyti, kai ko nors jo prašo sesė. Ji taip juokingai mielai sugeba jo paprašyti, kad šis nedrįsta prieštarauti. Be to, jis bet kada pats gali tikėtis iš jos pagalbos. Jie vienas kitam visada padeda. Tobula brolio ir sesers draugystė. Tokia turėtų būti visose šeimose. Deja…

Jiedu nuėjo į artimiausią kavinę. Augustė pradėjo rinktis ledus.

- Ledus imsi? Taigi ir taip šalta! Pamiršai, kad jau lapkritis?

- Ne, nepamiršau. Aš noriu ledų ir tiek.

- Gerai. Aš tau pasiimsiu kokį šiltą pyragaitį.

- Mhm. Va, imsiu bananinius. Jie labai skanūs.

- Gerai, aš jau irgi žinau, ką imti,- pamojo vaikinas padavėjai ir davė užsakymą. Už 10 minučių ant jų stalo puikavosi bananiniai ledai su gražiai vaflių papuošimais ir obuolių pyragaitis su karštu šokoladu.

- Mmm… Kaip skaniai atrodo,- apsidžiaugė brolis.

- Mano vis tiek skaniau,- pasimaivė mergina.

- Eik eik, pamaiva! Nori paragaut?

- Aišku noriu. Mm, skanu… Bet mano vis tiek skaniau.

- Netikiu.

- O tu paragauk!

- Gerai gerai, skanu,- nusileido brolis. Jie taip kvailiojo visą laiką, kol valgė. Bandė vienas iš kito atimti gardėsius, aptaškydami stalą ir juokdamiesi. Aplinkiniai piktai į juos spoksojo. Bet jiems nerūpėjo. Galų gale pavalgė, nuošluostė stalą ir susimokėję, išėjo.

- Velniava, išsitepiau savo džinsus! Šokoladas gi taip lengvai nenusiplauna.

- Nusiplaus, nebijok.

- Galėsi pats skalbti!

- Jau puolu!

Taip bejuokaudami jie grįžo į foto studiją. Nuotraukos jau buvo. Rolandas išsiėmė piniginę ir sumokėjo. Pasiėmė voką ir išėjo.

- Na, jau namo einam?

- Skubi kur nors?

- Ne, tiks šiaip. Sakiau gi, neturiu jėgų šliaužioti be tikslo.

- Tikslą galime susigalvoti,- nusijuokė vaikinas.

- O tu šiandien kažkoks hiperaktyvus! Kas tau užėjo?-juokėsi mergina.

- Tiesiog nenoriu namie sėdėti užsidaręs ir tiek. Ne taip, kaip kaikas,- pabrėžtinai pažiūrėjo į Augustę.

- M, labai juokinga… Kai nėra pagyrių, gyvenimas gražesnis,- nusijuokė ji.

- Įsivaizduoju…

- Na, einam namo… Prašau.

- Gerai, gerai. Einam.

Jiedu parėjo namo ir Augustė iškart griuvo į lovą.

- Lavonėlis…-nusijuokė Rolandas. Mergina įsikniaubusi į pagalvę taip pat juokėsi. Bandė snūstelti. Bet kankino mintys. Prisiminė, kaip Neringa pasakojo apie valentino dienos šventę “Gražiausia mokyklos pora”. Kaip ji norėtų eiti su Tadu… Bet jau per vėlu. Viskas žlugo. Kažin ką jis dabar veikia? Turbūt vargšelis kankinasi… O gal dar nevėlu? Gal bandyti atsiprašyti? Kaip tik tuo momentu užgrojo dainą, kuri atitiko tai, apie ką mergina mąstė. Ji pravirko…

I’m holding on your rope
Got me ten feet off the ground
And I’m hearing what you say
But I just can’t make a sound
You tell me that you need me
Then you go and cut me down
But wait…
You tell me that you’re sorry
Didn’t think I’d turn around and say..

That it’s too late to apologize, it’s too late
I said it’s too late to apologize, it’s too late

I’d take another chance, take a fall, take a shot for you
And I need you like a heart needs a beat
(But that’s nothing new)
Yeah yeah

I loved you with a fire red, now it’s turning blue
And you say
Sorry like the angel heaven let me think was you
But I’m afraid

It’s too late to apologize, it’s too late
I said it’s too late to apologize, it’s too late
Woahooo woah

It’s too late to apologize, it’s too late
I said it’s too late to apologize, it’s too late
I said it’s too late to apologize, yeah yeah
I said it’s too late to apologize, a yeah

I’m holding on your rope
Got me ten feet off the ground…

Rodyk draugams

XXVI skyrius

2009-10-31 parašė PinkOrange

Augustė vos pastovėjo ant kojų, sunkiai paėjo tiesia linija, vis svyravo į šonus. Atrodė kaip tikra girtuoklė. Ji jau buvo peržengusi ribą. Nebejuto nei gėdos, nei kažkokių kitokių jausmų. Jai ant visko buvo nusišvilpt. Dovydas kaip išmanydama bandė jai padėti eiti, bet ji sunkiai leidosi. Norėjo pati. Paprašė vaikino dar vienos cigaretės.

- Gana jau.

- Neaiškink man.

- Atrodai baisiau negu baisiai.

- Ačiū, tu ne ką prasčiau. Viskas, atsibodai man. Einu namo.

Vaikinas bandė pagriebti ją už rankos.

- Atsikabink nuo manęs, gerai??

Mergina bandė bėgti, bet pargriuvo ir skaudžiai užsigavo kelį. Pravirko. Bet ne iš skausmo, o iš beviltiškumo.

- Guste, tau kraujas bėga! Einam, sutvarkysiu žaizdą.

Pamatęs, kad jinai per savo verksmą nieko aplinkui nebemato ir nebegirdi, tiesiog paėmė ją ant rankų ir pradėjo nešti link savo namų.

- Paleisk mane… Paleisk sakau!-bandė išsivaduoti iš jo glėbio Augustė, bet trūko jėgų.

- Ša… Aš tau tik žaizdą sutvarkyti noriu.

- O paskui į lovą nusitempti?

- Guste, baik šnekėti nesąmones.

- Dar pasakyk: “aš ne toks”… Mirsiu iš juoko.

- Raminkis. Tau reikia prasiblaivyt. Namie turiu tam reikalingų vaistų.

- Nereikia man tų tavo vaistų…-mergina net nepajuto kaip užmigo. Tiesiog ant vaikino rankų. Atsibudo nuo skausmo kelyje.

- Aaa! Ka darai?

- Pilu vandenilio peroksidą, todėl graužia. Juk nenori gauti kokios infekcijos.

- Atsirado mat daktaras,- vėl atsigulė ir susiėmė rankomis galvą,- ir kur ritasi mano gyvenimas… aš šiukšlė… niekam nerūpiu… niekas man nerūpi… kam išvis gyventi…- šnabždėjo mergina.

- Guste, nusiramink. Viskas bus gerai.

- Taip, kurgi ne… Kiek valandų?

- Pusė dvylikos.

- Velnias! Juk dvyliktą baigiasi diskoteka. Turiu grįžti.

- Gerai, einam.

- Aš sakiau turiu grįžti, o ne turim grįžti! Niekas čia tavęs neprašo…

- Tokia tu niekaip nepareisi…

- Pareisiu dar ir kaip…

- Mhm, įdomu būtų pažiūrėti.

Vaikinas padėjo Augustei atsikelti, sugirdė vaistus nuo alkoholio ir pajudėjo atgal, link klubo. Merginai po truputį pradėjo grįžti protas. Vaistai veikė.

- Klausyk, jau gali apsisukti ir grįžti.

- Niekur aš negrįšiu. Klausyk,- sustabdė jis merginą,- būsi mano ar ne?

- Niekada,- sušnypštė Augustė. Išsivadavo iš jo rankų ir pasileido prie klubo. Dovydas šįkart jos nebesivijo. Suprato, kad neverta.

Kol kas.

- Guste, iš kur tu čia pareini?- nustebo jos brolis,- ir kaip atrodai? Gėrei?

- Truputį…

- Mhm, tėvams irgi galėsi tą patį aiškinti. Nagi, eik susišukuok, pasidažyk normaliai. Atrodai klaikiai.

- Einu, einu…

Mergina nuėjo į klubo tualetą. Nieko nebuvo, visi juk jau skirstėsi namo. Ji nusiplovė veidą. Iš naujo pasidažė. Susišukavo. Na, dabar tikrai atrodo tik truputį gėrusi. Na, nieko geresnio nereikia tikėtis. Svarbiausia prie tėvų nepradėti ko nors kvailo šnekėti ir pastovėti ant kojų.

- Na va, dabar jau į žmogų panašesnė. Galim eit?

- Einam, einam.

- Tai su kuo čia taip gėrei? Ir kur Tadą padėjai?

- Su Tadu viskas baigta. O gėriau su Dovydu,- pasakė taip lengvabūdiškai, lyg būtų kalbėjusi apie orą ir gėles.

- Ką??? Su Dovydu? Iš kur jis čia išdygo?? Ir kaip suprast - su Tadu viskas baigta???

- Taip ir suprast. Dovydas mus išskyrė. Priskiedė kažkokių nesąmonių.

- Ir tau ką - tai nerūpi??

- Nelabai.

- Guste, kas tau yra?

- Man? Nieko.

- Na, su tavim normaliai nepasišnekėsi. Ryt ryte pakalbėsim.

Rolandas parvedė sesę namo ir nuvedęs į kambarį, paguldė į lovą.

 

Ryte Augustė atsibudo sopančia galva. Kažkodėl nenuostabu… Iškart paskambino broliui.

- Na, jau atsibudai,- tarė Rolandas, įėjęs į kambarį.

- Kaip matai. Bet jaučiuos tai nekaip.

- Tikiu. Vaistų?

- Būtų gerai…

- Tuoj,- vaikinas greitai sulakstė į virtuvę tablečių nuo galvos skausmo.

- Ačiū.

- Na, ar šįkart prisimeni ką nors?

- Viską kuo puikiausiai.

- Na, tai pasakok.

Ir ji pradėjo pasakoti broliui visą istoriją nuo tada, kad Dovydas ją pasikvietė į šokoladinę. Vakar vakarą taip pat papasakojo. Pati stebėjosi, kaip viską atsiminė.

- Eik tu sau…-atsiduso brolis,- tai tu pasimylėjai pati to nesuprasdama… Čia tai geras…

- Nieko čia gero…

- O jei jis meluoja? Gal jis tik šantažuoja tave, kad būtų su tavim? Nemanai taip?

- Gali būti. Bet nesigilinu per daug. Man ant visko nusispjaut.

- Ant Tado irgi?

- Ant Tado irgi.

- Kodėl?

- Nežinau. Tiesiog neatrodo verta dėl kažko stengtis. Vis tiek atsiras kas nors, kas norės tai sugriauti… Kaip Dovydas. Nekenčiu jo labiau už viską pasaulyje.

- Aš įsivaizduoju…

- Ne, tu neįsivaizduoji. Kai anksčiau sakydavau, kad nekenčiu to ar ano, nesuprasdavau ką iš tikrųjų reiškia neapykanta…

Rodyk draugams

XXV skyrius

2009-10-31 parašė PinkOrange

Dovydas prisėdo šalia. Augustė nebeturėjo jėgų pykti ant jo.

- Kodėl tu tai padarei?- kupinu nevilties žvilgsniu paklausė,- aš jį mylėjau…

- Nusiramink. Meilės-seilės… Jos praeina. Ateina kitos,- apglėbė vaikinas jos pečius.

- Atsikabink nuo manęs, gyvuly tu prakeiktas!!! Per tave mano gyvenimas sugriuvo!!!-atsistojusi rėkė ant jo Augustė. Tada apsisuko ir nuėjo pas savo drauges. Ji tenorėjo prisigerti…

- Guste, kas tau buvo?- išsigandusios paklausė draugės, išvydusios ją apsiverkusią.

- Su Tadu išsiskyriau…

- Dėl ko???

- Dėl kažkokio idioto!!! Nekenčiu jo… Nupirkot ko prašiau?

- Na… taip…-nedrąsiai ištarė Renata,- štai, stipresnis. Kaip ir prašei.

- Per silpnas…

- Guste, juk nuo to pasigerti laisvai gali! Taigi, mums tiek nereikia.

- Aš noriu tik pasigerti… Nieko daugiau. Turit gal cigarečių?

- Ne, taigi žinai, kas mes nerūkom. Nuo kada tu pradėjai?!

- Nuo šiandien… Tiek to, einu. Nelaukit manęs.

- Guste, ateik, nusiramink…-bandė prašyti Kristina, bet veltui.

Eidama Augustė dėkojo nežinia kam, kal yra tokių pardavėjų, kurios pardavinėja alkoholinius gėrimus nepilnamečiams…

Nuspirkusi, ko reikia, ji susirado nuošalų kiemą. Pradėjo gerti. Pasidarė šilčiau ir ramiau…

- Iš kur tu čia išdygai???- sušuko mergina, pamačiusi link jos einantį Dovydą.

- Nusiramink.

- Neaiškink, gerai? Jau gali eiti iš čia…

- Niekur aš neisiu. Atėjau tau padėti.

- Tu? Man padėti? Tu man kątik nuostabiai padėjai! Sugriovei mano gyvenimą… Ačiū, bet kažkodėl nebenoriu tavo pagalbos…-nusivaipė jam mergina.

- Cigaretės nori?

- Noriu!!- sušuko mergina. Neturėjo jėgų priešintis.

- Imk,- vaikinas pridegė jai cigaretę,- nemaniau, kad rūkai.

- Aš ir nerūkau… Man reikia nervus apraminti.

- Tu ką - pusė šito butelio išgėrei? Taigi pasigersi!

- O tu jau džiaugies, ar ne? Jau planuoji ką su manim veiksi, kai galutinai pasigersiu?- ironizavo Augustė žvelgdama į jį niekinamu žvilgsniu.

- Ne, deja, neplanuoju. Noriu tau padėti.

- Eik tu žinai kur su ta savo pagalba!!!

- Ramiai, nieko aš tau nedarysiu. Taigi, gal jau apsisprendei?

- Ką apsisprendžiau?

- Ar būsi su manim.

- Tu durnas ar tik tokiu apsimeti?

- Nereikia. Na, kaip nori. Tavo teisė rinktis. Bet aš nenuleisiu rankų. Turiu tau staigmenėlę.

- Kokią dar staigmenėlę? Degtinės atsinešei?- ironiškai nusijuokė mergina.

- Atrodai, kaip girtuoklė…

- Ačiū…-kvailai nusišypsojo.

- Staigmena visai ne tokia. Be to, ją pamatysi tik sausio mėnesį.

- Laukiu nesulaukiu…-nusišaipė Augustė.

- Ką dabar darysi? Negi čia ir būsi per visą naktį? Kaip namo pareisi?

- Pareisiu, kai labai reikės.

Dovydas prisėdo šalia. Mergina instinktyviai atsitraukė nuo jo. Sėdėjo tylėdami. Augustė rūkė. Vaikinas irgi užsidegė cigaretę.

- Duok dar vieną,- tuščiu balsu pareikalavo mergina. Vaikinas pridegė jai dar vieną cigaretę.

- Matai, nors dėl vieno dalyko esu naudingas tau,- sukrizeno liūdnai.

- Labai juokinga…

Mergina tylėdama pabaigė likusią pusę butelio. Dovydas kažką bandė šnekėti, bet ji nesiklausė. Tegu paspringsta su savo šnekom. Ji norėjo pabūti viena, bet jo nenuvarė tik dėl to, kad nežinojo, kada vėl užsinorės parūkyti. Be to, jis jai buvo tuščia vieta, tad netrugdė jo buvimas šalia.

Ji jau nebepyko ant jo. Ar čia alkoholis suveikė ar pats pyktis praėjo? Skirtumo nėra. Jai dabar niekas neberūpėjo. Net nesiorientavo laike. Kažkada juk reiks namo grįžti. Na, Rolandas jos neieško. Matyt, dar net nesibaigė diskoteka.

Kažkodėl jai visiškai nebesopėjo širdies dėl Tado. Mintys apie jį jos neskaudino. Visiškai. Buvo ir praėjo… Bus dar tų meilių. Augustė tiki likimu. Todėl pagalvojo, kad taip tiesiog turėjo būti. Jiems nebuvo lemta būti kartu. Be to, dabar ji turės daugiau laisvės. Galės susirasti naują vaikiną. O tai padaryti nebus sunku. Ji daugeliui patinka. Dovydui ypač. Bet ji niekada nebus jo. Niekada.

Prisiminė, kaip jos tėtis jai pasakojo, kad frazė “Niekada nesakyk niekada” yra stebuklinga. Kai tik jis pasakydavo niekada, vis tiek tai anksčiau ar vėliau nutikdavo. Bet ji tikrai niekada nebus su Dovydu… Gyvenime jam nenusileis…

- Einam?

- Kur?

- Tau reikia prasiblaivyti.

- Neaiškink. Nieko man nereikia. Tik šiltos lovos. Noriu namo. Traukis.

- Aš tave palydėsiu.

- Traukis pasakiau!

- Tu tikrai žadi tokia namo eiti?

- O ką?

- Tavęs niekas neįleis… Einam pas mane.

- Gerai…-nusileido jam mergina. Jis net pats nustebo, kad ji taip greitai sutiko.

Augustei jau niekas neberūpėjo. Ji ėjo nežinia kur su žmogumi, kuris jai griovė gyvenimą…

Rodyk draugams